Laba diena.

Apie gydytoją kardiologę Kristiną Šulskutę, deja, negaliu pasakyti nieko gero.

Dar nespėjus man įeiti į kabinetą, susidūriau su gydytojos akivaizdžiai bloga nuotaika ir nepagarbiu tonu. Nebuvo pasidomėta nei mano nusiskundimais, nei vizito priežastimi. Vietoj to iš karto pakeltu tonu pradėta moralizuoti, kad šeimos gydytoja man paskyrė statiną, kurio aš nenusipirkau ir nevartoju, ir buvo paklausta: „kokio velnio aš čia atėjau“.

Paklausus, kas sugadino gydytojos nuotaiką, buvo atsakyta, kad tai – aš. Tai, mano manymu, visiškai neatitinka profesionalios gydytojo etikos ir bendravimo su pacientu normų.

Stengiausi ramiai paaiškinti, kokie mano nusiskundimai ir kodėl kreipiausi į kardiologą – būtent tam, kad po specialisto konsultacijos ir išsamių tyrimų būtų aptartas gydymas. Tačiau gydytoja visiškai neklausė paciento, nuolat pertraukinėjo ir demonstravo visišką nenorą girdėti mano pozicijos. Vietoj mediciniškai pagrįstų paaiškinimų buvo remiamasi asmeniniais pavyzdžiais, teigiant, kad „visa jos giminė vartoja statinus ir yra sveiki“ (nuoširdžiai už juos džiaugiuosi, tačiau tai nėra medicininis argumentas).

Širdies ir kraujagyslių echoskopiją pavyko išsireikalauti tik didelėmis pastangomis. Tyrimas truko maksimaliai apie 3 minutes. Kadangi echoskopiją esu dariusi ne pirmą kartą, puikiai žinau, jog toks tyrimas paprastai trunka gerokai ilgiau. Paklausus apie tyrimo išvadas, buvo atrėžta lakoniškai: „kraujagyslės aterosklerozinės“, o po to pašaipiu tonu paklausta, ar „rašyti vaistų“.

Ypač įstrigo gydytojos pasakymas: „Mes jus norime apsaugoti nuo infarkto, išrašydami statiną, o jūs tai ignoruojate.“ Norėčiau priminti, kad pacientas turi teisę gauti aiškų, pagarų ir suprantamą paaiškinimą bei teisę pats apsispręsti, ar sutinka su siūlomu gydymu. Spaudimas, moralizavimas ir nepagarbus bendravimas nėra gydymas.

Ironiška, kad viešame gydytojos prisistatyme teigiama:

„Kiekvieną pacientą priimu su mintimi – jeigu jis atėjo, vadinasi, galime kažkuo padėti. Kartais užtenka ne tyrimų ar vaistų, o nuoširdaus pokalbio ir dėmesio.“

Deja, realybėje patirta visiškai priešinga situacija. Būtent toks požiūris ir bendravimo stilius, mano nuomone, gali labiau pakenkti paciento sveikatai nei atsargus požiūris į vaistų vartojimą. Gydytojas neturėtų vadovautis principu „aš esu neklystantis“, o pacientas – „tyliai paklusti“. Mes visi esame žmonės, ir pagarba bei dialogas medicinoje turėtų būti savaime suprantami.