Atvykau pas būdinčią gudytoją lazdynų poliklinikoje, su beveik 39 temperatūra, sloga, kai jau net kvapų nejaučiau ir kosuliu iki pykinimo. Simptomams jau buvo 4 dienos. Pirma, užsipuolė dėl vėlavimo, kad pavėlavau pusę sau skirto laiko. Realybė: atvykau, atsispaudžiau bilietą, po to nuėjau į rūbinę, pasikabinau striukę, grįžau atgal, atsisėdau prie durų, paskrolinau telefoną, perskaičiau Delfi straipsnį, ir tik tada, eidama pro mane, kabineto seselė pasiteiravo ar laukiu pas jas, ir pakvietė. Nesiginčijau, kas ir kur pavėlavo. Blogai jaučiausi, prisigerus ibubrofeno ir krentant temperatūrai, buvo karšta ir silpna. Sergu retai, bet ilgai ir skausmingai. Todėl, kai daktarė paleido namo, ne paskyrus jokio rimto gydymo, paaiškinau, kad turiu pasveikti kuo greičiau, kad žinau savo organizmą ir tik blogės be antibiotikų, kad turiu 4 nepilnamečius vaikus namie, ir privalau kuo greičiau grįžti į normalią savijautą, taciau daktarė neskyrė jokio gydymo, nors pagrindas buvo-plaučių nuotrauka rodė bronchitą, sakė, jei pablogės, kreipkitės pas šeimos gydytoją arba važiuokit į ligoninės priėmimą. Bendravimas itin šaltas ir arogantiškas.